Kelionės į Maču Pikčų, Perų

Paslaptingasis Maču Pikču – legendomis apipintas prarastasis inkų miestas. Maču Pikču (angl. Machu Picchu)

Retas, kuris nėra girdėjęs Maču Pikču pavadinimo. Tai – XV–XVI amžiaus inkų tvirtovės griuvėsiai Peru, to paties pavadinimo – Maču Pikču – kalno šlaite. Miestas neretai vadinamas gana fatališkai – prarastuoju inkų miestu. Iš kečujų kalbos išvertus Maču Pikču reiškia „senasis kalnas“.

Maču Pikču palyginti atrastas visai neseniai – 1911 metais vykdytos ekspedicijos metu. Bet iki šiol neatskleistas ir istorikus, ir archeologus dominantis klausimas: kodėl šešioliktame amžiuje paslaptingai išnyko visi miestelio gyventojai?

Kelionė į Maču Pikču – tai kelionė į šimtmečius siekiančios istorijos laikus, žvilgsnis į senovės civilizacijos architektūrines subtilybes bei proga pasigrožėti žmogaus rankos beveik nepaliesta gamtos didybe.
 

Nesuklystume pasakę, kad Maču Pikču – viena didelė paslaptis. Ar žinote, kad:

Inkų imperijos pastatai yra iš akmenų (šitą matyt žinote visi, skaitę apie miestą ar matę fotografijas), bet tų akmenų neriša jokia rišamoji medžiaga. Akmenys yra iškalti ir vienas ant kito sudėti taip tiksliai, kad tarp jų sunku rasti plyšelių. Šis faktas dar įdomesnis tampa prisiminus, kad tiek visa šalis, tiek ir Maču Pikču yra seismiškai aktyvioje zonoje! Mačiusieji teigia, kad žemės drebėjimų metu Maču Pikču statinių akmenys tarytum šoka, atsiskiria vienas nuo kito, o virpesiams nurimus – grįžta į savo vietą kaip buvę.

Kur kas didesnė dalis Maču Pikču yra nematoma. Daugiau kaip pusė miesto statinių ne kur kitur, o po žeme.

Maču Pikču miestas gyvavo vos 92 metus. Įkurtas maždaug 1440 metais, O jau 1532-aisiais liko be gyventojų.

Inkų statybinius gebėjimus atskleidžia ne tik pastatai, kuriems nenaudotas cementas, bet ir laiptuoti kalno šlaitai – pastarieji suformuoti nenaudojant įmantrios technikos ar įrankių, o į darbą pasitelkiant tik rankas ir paprastut paprastučius kauptukus. Tiesa, nenaudoti ir milžiniškus akmenis tempiantys gyvuliai, ratai ir kt.
Apsilankę Maču Pikču nepabūkite užkopti į pačią viršūnę – tos patirties nepasisemsite niekur kitur. Prieš akis atsiversiantys vaizdai gniauš kvapą, o debesys kybos taip arti Jūsų, kad neabejotinai ranka pati tiesis juos apčiuopti. Tai – Maču Pikču didybė ir mistika.

Viršukalnėje aplankykite Saulės šventyklą. Reikia paminėti, kad inkai ypač garbino saulę. Šventykloje kadaise šventikai atlikdavo įvairiausias apeigas, gydydavo ligonius. Šalia yra ir mauzoliejus, kuris smalsuolius vilioja dėl raižinių sienose.

Būtinai apžiūrėkite ir Mėnulio šventovę, įkurdintą uoloje. Viduje – mistiška, net kiek šiurpoka: sodrios raudonos spalvos skliautas, akmenyse išraižyti religiniai simboliai, o nišose kadaise laidotos mumijos. Teigiama, kad šioje šventykloje kadaise aukodavo jaunas mergeles, kadangi buvo tikima, jog sveikos merginos kraujas lems dievų malonę ir patręš žemę. Tokiomis legendomis galima tikėti, galima prieš jas užsimerkti, bet tyrinėjimų metu iš 175 griaučių, rastų Maču Pikču, net pusantro šimto buvo būtent moteriškos lyties.